Niekas niekada nesupras, ką reiškia turėti seną šunį, jei pats tokio niekada neturėjo.
Niekada nesupras, kaip šuo gali suprasti ir žinoti tiek daug. Kaip gali REIKŠTI tiek daug.
Niekada nesupras, kas yra tikros lenktynės su laiku, kurias jau seniai esi pralaimėjęs, bet pralaimėtum dar bent tūkstantį kartų.

Mes Penktoj kojoj esam, visų pirma, bendraminčių būrys. Ir taip jau sutapo, kad paskutiniais metais mūsų pačių šunys paseno. Paseno, apsirgo vėžiu, atsisakė veikti kojos, nusilpo akys. O tu slaugai, kasdieną skalbi guolį, nes tavo šuo naktį vėl nespėjo išeiti į lauką, lauki, kol sulašės lašlelinės ir tikiesi, kad šitas smėlio laikrodyje iškritęs smėlio krislas nebūtų paskutinis. Kad tik nebūtų paskutinė diena. Kada jau esi tai matęs tūkstančius kartų, kai supranti, kad šitame tunelyje nėra jokios šviesos. Bet čia yra tavo šuo. Ir pereitum ugnį ir vandenį, kad galėtum „nusipirkti“ dar bent metus gyvenimo savo senam šuniui. Nors mėnesį. Nes tik tu vienas žinai, koks nepakartojamas ir vienintelis yra tavo (jau) senas šuo. Ir kad neįsivaizduoji savo gyvenimo be jo, nes paskutinius metus viskas tavo gyvenime buvo su juo. Arba dėl jo. Ir gal dėl to kartais pagauni save galvojant, kad gal elgiesi savanaudiškai bandydamas pakeisti tai, ko pakeisti nebeįmanoma.

Ir tada tau VĖL į prieglaudą atveža SENĄ šunį. Nes senas tėvas numirė. Nes jo 10 metų Bobikui nėra vietos jų namuose, Bobikas nesutaria su jų kate ar nemėgsta vaikų. Ir šiaip, visi dirba, daug keliauja, neturi sąlygų šuniui. O ypač senam. Ir atveža „antam šansui“, puikiai žinodami, kad Bobikui išlošti tą „antrą šansą“ galimybių yra lygiai tiek pat, kiek išlošti teleloto. Pasitaiko, žinoma. Bet ir loterijas gi kažkas laimi. Jūs gal ir nepatikėsit, bet per savo veiklos dešimtmetį mes niekada negirdėjom nė vieno Bobiko paveldėtojo besiskundžiant, ką reiks daryti su kartu paveldėtu senelio butu. Negirdėjom kalbant, kad su tokiu butu tik vargas, nes butas senas ir reikalauja remonto. Kad butui reikia priežiūros ir jo išlaikymas kainuoja. Ir niekas niekada nepasiūlė „pasirūpinti“ ir šuniu, ir butu, pavyzdžiui. Mums ir patiems sunku patikėti. Bet su tokiomis problemomis žmonės paprastai kažkaip susitvarko. O va su šuniu – niekaip.

Ir net nebūtina, kad Bobiko šeimininkas mirtų. Daugybė senų Bobikų atkeliauja dėl to, kad pardavus namą jam bute vietos neatsirado, dėl to, kad vaikui alergija, dėl to, kad Bobikas paseno ir nebeloja, dėl to, kad nusipirko naują šunį, dėl to, kad … Priežasčių ir pasiteisinimų – tūkstantis ir vienas. O mums kiekvieną kartą svyra rankos. Nes mums, tiesą pasakius, retas pasiteisinimas atrodo rimtas. Nes senų Bobikų niekas nenori. Jų visiems gaila, bet per daug gaila, kad pasiimtų į namus. Taip, Bobikas galbūt jau niekada nebelakstys laukais, kaip jaunamartė. Gal niekada jau ir nematys, ar tu šiandien šypsasisi, ar esi susiraukęs. Bet patikėkit, tam jie turi šeštą jausmą. Jie žino, daugiau negu bet kas kitas. Jie jaučia daugiau, nei kas kitas. Ir jie supranta, kad TU esi tas, dėl kurio jie praleis savo paskutinius gyvenimo metus. Ir patikėkit, dėl to šešto jausmo, dėl to atsidavimo, tu seną šunį išslaugytum dar tūkstantį kartų. Nes toks jis yra ypatingas.

Kodėl rašom šitą tekstą? Be jokios aiškios priežasties. Gal dėl to, kad šiandien nesimiega. O gal dėl to, kad niekaip negali pamiršti tų išduotų Bobiko akių. Ir vėl, ir vėl telefone peržiūri savo seno šuns nuotraukas. Nes jo šalia jau nebeturi.

Jeigu tu supranti, ką reiškia turėti seną šunį, ir jei galėtum vienam tokiam išgelbėti gyvenimą – žinai, kur tokį rasti. Mes aprūpinsime tavo naują seną šunį viskuo, ko tik jam galėtų prireikti. Įsipareigosime apmokėti visas veterinarines išlaidas, jei tik tokių bus. Be jokių papildomų sąlygų. Prisijunk prie mūsų „senjorų programos“. Nes niekada nežinai, kiek šansų TAU yra suteikta pasirūpinti silpnesniu. Ir niekada nežinai, kaip stipriai tave mylės senas šuo. Kol nepabandysi.

Jei šiuo metu negali priglausti šuns, vistiek gali prisidėti prie mūsų „senjorų programos“ kalbant, dalinantis apie nuostabius šunis-senjorus.

Uždaryti
Prisijungti