Arba „Šitas toks pats geras. Tik pigesnis.“
Taip sako nelegaliai gyvūnus dauginantys asmenys. Dar paapeliuoja į naivaus pirkėjo sąžinę – gi tau draugo reikia, o ne popieriaus? Ir perka žmogus. Pigiau. Nes niekada per daug nesidomėjo, iš kur atsiranda „veisliniai, tik be dokumentų“ šuniukai.
Bet net ir panašumas į tam tikrą veislę neužtikrina, kad šuo gyvens gerai. Geriau nei tas beveislis, kuris, manoma, gali gyventi ir „prie grandinės“. Taip, tokių, mąstančių, kad šuns vieta – prie būdos– dar vis randasi. Bet dabar ne apie tai. Dabar apie tai, kodėl tikrų tikriausias blogis yra panašių į veislinius gyvūnų dauginimas. Ir tokių gyvūnų pirkimas.
„Penktos kojos“ prieglaudoje nuolatos namų ir savo antro šanso laukia daugiau nei 200 gyvūnų. Ne, tai ne vien beveisliai mišrūnai. Vis daugėja panašių į veislinius, tik labai nelaimingų, apleistų šunų. Vien paskutiniu metu globoti priėmėme tris į dobermanus panašius šunis. Ne, nesakome „dobermanus“. Jei būtų tokie – turėtų kilmės dokumentus. Baisiai apleistus, nežinia kokiomis sąlygomis „augintus“ šunis, kuriem tikrai blogai. Ir blogai jiems dėl to, kad kažkas juos paleido į pasaulį norėdamas uždirbti. Dar nukapojo uodegas, nukarpė ausis – nes na koks dobermanas su nekirptom ausim ir uodega? Blogai dar ir dėl to, kad kažkas juos nusipirko tik dėl to, kad jie panašūs į dobermanus. Ir dar pigiau. Nesvarbu, kokiomis sąlygomis jie buvo dauginami. Nesvarbu, kokiomis ligomis galimai sirgo jų tėvai. Kokia buvo jų psichika. Svarbu – pigiau. Ir tada atitinkamai elgėsi – kaip su pigiu daiktu, kuriuo gali džiaugtis, kol jis tave džiugina. Vėliau gali, pavyzdžiui, išmesti.
Galėtumėte pasakyti, kad nieko čia tokio – juk aš tai bet kokį šuniuką mylėsiu! Veislinį ar tik panašų į jį. Ne, tai nėra nieko tokio. Daugintojas – ne veisėjas. Jam nesvarbu, kas atsitiks su jo kalės šuniukais. Jam nesvarbi net ir jo paties kalė. Jam svarbu tik tai, kad jūs ir vėl atnešite jam pinigų. Ir kuo daugiau jam pinigų nešite, tuo daugiau gyvūnų nuo jo nukentės. Jam kalės bus tik pinigų gimdymo mašinos. Patinai – tik reproduktoriai. Jų atvesti šuniukai – tik prekė. Kitaip tariant – daiktai. Jis juos parduos jums degalinėje, o galbūt ir bute, parodydamas NET šuniukų mamą. Pasakys, kad pusbrolis turi patinėlį – na ir taip gavosi šie nuostabūs šunyčiai. Ko jis neparodys, tai tvarte, rūsyje ar garaže narvuose surikiuoti tikrieji šuniukų tėvai. Kuriems vienintelis dalykas, baisesnis už mirtį yra jų gyvenimas. Ir dėl to, kad JŪS perkate, JIE parduoda.
Dažnai tokie nuveisti ir nebenaudingi gyvūnai atsiduria prieglaudose. Saulės neregėjusiomis akimis, neiššukuojamai susivėlusiu kailiu ir gendančiomis žaizdomis po juo, išbyrėjusiais dantimis, išsukiotais sąnariais, apnikti parazitų, su nagais įaugusiais į pėdas. Bet dar dažniau – tiesiog dingsta. Nepasisekę, paaugę ir praradę prekinę išvaizdą šuniukai parduodami pigiau. Jei ne – irgi dingsta. Nes svarbu – tik pelnas. Dažnai prieglaudose atsiduria ir kiek paūgėję tie patys pigiau nupirkti nelaimėliai, nes buvo svarbi tik jų išvaizda. Nes tokia tuo metu buvo mada. Taip, prieglaudoje galime net prognozuoti, kada pasipils paliegę jorkšyrai, apleisti dobermanai, nuveisti maltos bišonai, nesuvaldomi haskiai, su vaikais nedraugaujantys taksai. Tiksliau, į juos panašūs šunys. Nes daugintojui nerūpi, kas nupirks jo pridaugintus šuniukus, o perkančiam nesvarbu, kas ir kokiomis sąlygomis juos padaugino. Jei žmogui, kuriam gaila pinigų „susimokėti už popierių“ – suprask, kilmę įrodantį dokumentą – dažnai būna gaila ir tokį gyvūną gydyti. Nes gi viskas – vardan pigumo. Ir tada į prieglaudą atkeliauja kraupiai išsekę, atsivėrusiais augliais aplipę „dobermanai“.
Jei tau bet kokia kaina reikia gražaus ir būtinai veislinio šuniuko, kurio negali nupirkti, o iš prieglaudos paimti mišrūno – tau „ne lygis“, tai gal tau išvis nereikia šuns turėti? Taip kartoja savanorės prieglaudoje glostydamos klaikiai nukirptas šuns ausis. Kurios buvo nukirptos kažkur garaže, pasislėpus. Nes jau senų seniausiai nei ausų karpyti, nei uodegų kapoti nebegalima. Bet norintys gyvūno pigiai turbūt nėra to girdėję. Bet juk nežinojimas – neatleidžia nuo atsakomybės.
Net jei turite tiesiog be proto mielą kalytę, kuriai tiesiog būtina atsivesti šuniukų. Na, dėl sveikatos, suprask. Net jei norite, kad jūsų pačių vaikai šuniukais pasidžiaugtų. Net jei manote, kad paskui apdalinsite draugus ir giminaičius ir visi bus laimingi. Nedauginkite. Nes nebūtinai jūsų kalei nėštumas ir gimdymas praeis sklandžiai. Juk ir patys vaikų negimdot dėl sveikatos, tiesa? Nes nebūtinai jūsų draugai ar giminaičiai bus pasiruošę naujam šeimos nariui. O net jei ir bus – jūsų išveistas mišrūnas (jei neturi kilmę patvirtinančių dokumentų, jis, deja, toksai yra) užims vietą kito mišrūno, gyvenančio prieglaudoje. Galbūt užims gyvūno, laukiančio namų prieglaudoje, kuri gyvūnų nemigdo, vietą. O galbūt vietą to, kuris turi tik kelias dienas būti pamatytas ir išgelbėtas. Vėliau tokie gyvūnai tonomis iškeliauja būti utilizuojami. Nes jų tiesiog yra per daug.
Tad būkit geri, neveiskite patys į veislinius panašių gyvūnų. Nepirkite tokių patys. Jei tikrai norite veislinio šuniuko – pirkite jį iš patikimų veisėjų. O jei norite tiesiog draugo – paimkite gyvūną iš prieglaudos ar gyvūnus globojančios geraširdės moterėlės, kuriai eilinį kartą gyvūnus įmetė į kiemą. Taip galbūt ir neišgelbėsit visų pasaulio šunų. Bet išgelbėsit vieną. Ir jam išgelbėsit gyvenimą.
