Labai patogu gyventi „nematant“ nemalonių dalykų. O jeigu tas „ dalykas“ dar kažkoks purvinas, susivėlęs, blusėtas, sulysęs, turbūt ir sergantis… Gerai, jeigu uodegą pabrukęs greitai nubėga šalin, tada ypač lengva „nematyti“, na, dar galima pasipiktinti, kad niekas tokių kaip jis negaudo arba, jeigu širdis jautresnė, galima pačiam sau mintyse pagalvoti „ot, bjaurybės žmonės, pasiima, o paskui išmeta“. Bet tai lengviausia. Kartais būna kiek sudėtingiau. Ateina va toks vargšelis drebantis, sukinėjasi aplink, uosto iš pirkinių krepšelio sklindantį šviežios bandelės kvapą ir žiūri tokiooom akim…. Atrodo, širdis plyš… Bandai nuvyt, pabėga kiek toliau ir vėl sugrįžta. Štai tokio „nematyti“ būna sudėtingiau. Net nuotaiką visam vakarui sugadina. Bet yra ir tokių, kurie mato. Tokių, kurie negalvoja, kad padėti – kažkieno kito pareiga, o ištraukia iš krepšelio vakarienės desertui skirtą bandelę ir pakviečia tą, kuriam ji bus šimtą kartų skanesnė, tam, kad susidraugautų ir pabandytų kartu ieškoti vietos po saule, kur bus saugu, ramu ir sotu.
„Penktos kojos“ savanoriai džiaugiasi, kad žmonių, kurie mato, daugėja. Vis dažniau sulaukiama skambučio apie gatvėje partrenktus šunelius, apie kaimyno skriaudžiamus ir badu marinamus šunelius. Žmonės mato, tačiau ne visada yra linkę kažką dėl to daryti, nes „tai tik šuo“, „jis ne mano“, „gal kas kitas pasirūpins“… Daug dažniau laikraščiuose pasirodo straipsniai apie žmonių nukankintus gyvūnus, tai reiškia ne tik, kad smurto prieš gyvūnus vis dar labai daug (kas mus labai liūdina), tai reiškia ir tai, kad žmonės pradeda suvokti, kad pakarti šunį už grandinės, ar užkasti gyvus šunelius nėra normalu – jie reaguoja ir bando apsaugoti dažnai bejėgius gyvūnus.
„Penktos kojos“ savanorės sudalyvavo gan atviroje fotosesijoje su prieglaudos beglobiais; šia akcija merginos kviečia visus tapti Angelais sargais silpnesniems už save. Apie gyvūno nepriežiūrą reikėtų pranešti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, vietos skyriaus, kur pastebėtas nusižengimas, gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus inspektoriui (www.vmvt.lt, nemokama telefono linija 8 800 40 403). Tuo tarpu pastebėjus smurtą prieš gyvūną apie tai derėtų nedelsiant pranešti policijos pareigūnams (www.policija.lt, trumpasis pagalbos numeris 112). Prieglaudoje nuolat stinga vietos, tačiau tai nė motais tiems, kurie atveža supakuotus į dėžutę šešis jaunus šuniukus ir jų „prisilaksčiusią“ mamą… Mažiems šuneliams, ar visą gyvenimą buvusiems kambariniams – pataliniams jau suaugusiems šunims prieglauda yra didelis stresas. Todėl Angelu sargu galite tapti priimdami į savo namus laikinai globai šunelį ar katinėlį, iki kol jam bus surasti nauji namai. Iš namų šuneliai pasidovanoja greičiau, lengviau socializuojasi, atsiskleidžia charakterio savybės, kurias svarbu žinoti pasiimant augintinį visam laikui. Dar viena skaudi tema yra vyresnio amžiaus gyvūnai… Dažniausiai visi nori mažo, mielo ir pūkuoto šuniuko, o seneliai, kurie kažkam draugu buvo 8 metus, lieka nepastebėti… Paskutinius gyvenimo metus jie yra priversti praleisti prieglaudoje… Ar tik to nusipelno visą gyvenimą savo meilę žmogui dovanojęs ir kambaryje gyvenęs šuo? Grandinės ir būdos? O juk taip norisi saugaus prieglobsčio, švelniai glostančių rankų, o kartais net ir šėlionių pievoje. Netiesa, kad suaugęs ar vyresnis šuo nepripras prie naujų šeimininkų, jie gali būti netgi prieraišesni už jaunus šunelius, kadangi jau žino, kas tai yra išdavystė… Tad „Penktos kojos“ savanorės kviečia jus – pamatykite ir tapkite Angelais sargais beglobiams!!! VŠĮ “Penkta koja” – savanoriška gyvūnų globos organizacija – už nuotraukas dėkoja Audrius Turskas , už makiažą Renata Dovgialo.
