Labai svarbi informacija, kurią būtina perskaityti norint priglausti penktakojį. Taip, išties pasitaiko atvejų, kai globotinių mes tiesiog nedovanojame. O žmonės labai pyksta ir keikia – neva mums ne šunys, o tik pinigai terūpi. Tačiau tik dėl to, kad mums šunys RŪPI, mes jų ir nedovanojame: atidžiai stebime pas mus atvykusius žmones ir vos pastebėję nerimą keliančių ženklų privalome labai kritiškai įvertinti, ar mūsų globotiniu naujuose namuose bus tinkamai pasirūpinta.
Pas mus atkeliavę beglobiai neatkeliauja nustatytam laikotarpiui: vieni užsibūna trumpiau, kiti – ilgiau. O dar kiti neranda savo šeimynos metų metus. Kiekvieną šunį mes maitiname, vedžiojame, valome, šukuojame, gydome. Taip šuo tampa mums vis artimesniu ir suprantamesniu. Todėl mes esame tikri ekspertai, kurie mato ir supranta konkretaus šuns poreikius. Vieniems reikia besąlyginio žmogaus dėmesio, kito tikslas – laisvė. Vieni mėgsta būti glostomi, kitiems to nereikia. Vieni, atrodo, dėl žmogaus padarys bet ką, kiti –vos progai pasitaikius bėgs toliau „laimės ieškoti“. Kiekvienas beglobis šuo, kuris kasdien tampa daugiau ar mažiau „savas“. Todėl visai natūralu, kad savo augintiniams norime ir ieškome geriausio. Geriausių namų. Tinkamiausių šeimininkų.
Užbėgant už akių nepatenkintiems, piktiems komentatoriams ir jų komentarams pabrėžiame, kad visi toliau išvardinti atvejai nėra šimtaprocentiniai. Visi atvejai turi išimčių. Yra gerai gyvenančių šunų kaimuose, prie tų pačių grandinių ar voljeruose, ne visi giminės savo giminaičių augintinius palieka likimo valiai, ne visi vaikai nėra neatsakingi ir t.t. Nevardinsime visko iš eilės. Tiesiog globojame gyvūnus jau ilgus metus metus ir viską matome „iš vidaus“: priežastis, dėl kurių pas mus atkeliauja beglobiai, kokios buvo šeimininkų klaidos.
Daugelis vaikų nori šuniuko, bet kiek iš jų realiai supranta, kokio dydžio atsakomybė prisiimama kartu su šuniuku? Šeimoje šuns visų pirmą turi norėti tėvai, nes jie prisiima visą atsakomybė už gyvūną, jo išlaikymą ir priežiūrą, o ne vaikas, kuris pats už save dar nėra atsakingas. Vaiko „paauklėjimas“, kad jei neprižiūrės šuns, tai jį grąžins atgal į prieglaudą nėra tinkamas ir atsakingas. Todėl prieš nuspręsdami, kad jūsų vaikui reikia šuns, labai gerai pagalvokite, ar to šuns reikia ir jums.
Neretai, o tiksliau beveik 98 proc. atvejų, kai į prieglaudą atvažiuoja šuniuko rinktis garbaus amžiaus senjorai, o neretai su vaikais ar anūkais, jie visi nori jauno šuniuko, kad galėtų užsiauginti patys. Senyvas žmogus ir jaunas, energingas, „galvom einantis“ šuniukas… Na gerai, galbūt jam pavyks jį išsiauklėti, kaip jam reikia, bet… šuns gyvenimo trukmė yra 10-15 metų. O kas bus jei senoliui kažkas nutiks? Liga, ligoninė ar, neduok Dieve, mirtis. Kas tada bus su šunimi? Gyvenimas pagal vadovą „Išlikimas apleistoj sodyboj“? Ar tiesiog daugiabučių namų kiemas? O gal prieglauda? Tokių atvejų turėjom, deja, per daug.
Visi nori mažų šuniukų, nes jie mieli ir žavingi, bet pagyvenę šunys juk gali būti lygiai taip pat mieli ir žavingi. Tik jie jau suaugę, daugiau ar mažiau žino gyvenimo taisykles. Žino, kas yra pavadėlis, pasivaikščiojimas, o namų niokojimas – jau seniai praeity. Jam tereikia šilumos, meilės ir ramių pasivaikščiojimų lauke. Ir visą tai jis puikiai gali gauti iš savo senjoro šeimininko. Prieglaudose pilna pagyvenusių šunų, pro kuriuos dažnas praeina nė nežvilgtelėjęs…
Pasakymai „kur norės, ten gyvens“, „didžiulis kiemas, bus jam ten laisvė“, „praeitą mūsų šunį kaimynas užmušė“ ir pan. mums nesukelia jokio noro dovanoti šunis. Gyvenimas pririštam prie ~ 2 metrų grandinės 10-15 metų, nėra gyvenimas, kurio mes norime savo šunims. Laisvas lakstymas po visą kaimą? Laisvė yra gerai, bet šuns nepriežiūra – ne. Kaimyno spyriai? Mašinos ratai? Neretai kaime šuo tėra tik priedas prie tvarto kampo… Kalytė atsivedė šuniukų? Ne problema! Juos visad galima paskandinti ar tiesiog užkasti. Jūs, net neišsivaizduojat, kaip tai vis dar populiaru. Šuo paseno? Ir čia ne bėda! Vietinis medžiotojas nušaus, o jei ne, tai Petras iš gretimos gatvės už butelį pakars.
Senas šuo, kuris 2 paras pragulėjo sniego pusny palei tvartą, o abejingi praeiviai vaikščiojo aplink, kol šuo sukaupęs visas jėgas pradėjo kaukti; tada žmonės pagaliau susivokė, kad tas šuo vis dar gyvas… Deja, gyveno jis nebeilgai. Net ir suteikta skubi veterinarinė pagalba jo nebeišgelbėjo. Baisu net pagalvoti, ką jautė gyvūnas gulėdamas pusny šalčiui pamažu užkariaujant visą kūną… Arba mašinos partrenktas šuo. Visa, ką dėl jo teikėsi padaryti aplinkiniai, buvo karštą vasaros dieną jį vidury kiemo apkloti skuduru. Šuo taip pragulėjo 3 dienas… Tik tada buvo susiprotėta kažką daryti – ir tik dėl to, kad šuo pradėjo dvokti. Kai atsivežėm nelaimėlį į prieglaudą, vaizdas buvo toks, kokio net ir labiausiai patyrusiems mūsų savanoriams ar specialistams neteko matyti. Bet jis neužsimirš… Šuo buvo dar gyvas, bet beveik suėstas kirminų, kurių buvo visur. Burnoje, ausyse, pėdutėse…
Dar kartą kartojame, kad gyvenimas kaime nėra tik blogas. Matėme ne vieną gerai gyvenantį ir be galo mylimą augintinį, bet matėme ir gyvą kirminų suėstą šunį, kuriam išgelbėti nuo siaubingo likimo.
Buto nuoma ir šuo. Tai patyrę puikiai žinos apie ką kalbame. Kaip sunku susirasti nuomojamą plotą su augintiniu, o jei jis dar ir ne angeliukas… Vieną dieną namo šeimininkai sutinka priimti nuomininkus su šuniuku, o kitą, kai jis suloja ar sugriaužia grindjuostę, liepia šunį tučtuojau iškraustyti lauk. Kur tada šuo keliauja? Atgal į prieglaudą. Turėjom ne vieną tokį atvejį. Žmonės, rodos, geri ir patikimi, šuniuko nori be labai labai, lyg ir viskas puiku, bet… Kai iškyla pasirinkimas tarp augintinio ir galimybės pačiam likti be namų, atsakymas dažniausiai būna aiškus. Šuo grįžta atgal į prieglaudą. Nei patiems šeimininkams, nei šuniukui tai anaiptol nėra smagu.
Pripažinsime – tikrai ne visada ir mes išsiklausinėjame, ar šuo gyvens jų nuosavam būste, tačiau norėtųsi supratingumo ir iš pačių būsimų šeimininkų.
„Laba diena, mums reikia pikto šuns, na tokio, kad saugotų namus“. Namus labai gerai saugo Jungtis ar Vyčio ekskomisarai. Šuo nėra daiktas su tiksline pareiga, tai yra gyvūnas, draugas, šeimos narys. Norite gero, tikslingai sargaus šuns? Prašom – skaitykite, domėkitės, įsigykite iš veislyno tam tinkamą veislinį šunį, daug dirbkite ir turėsite. Apie tai, kas yra piktas šuo, neverta net aiškinti… Bet kokiu atveju, šuo, lojantis iš baimės, neturėtų būti klasifikuojamas kaip piktas ir sargus. Kažkada turėjome ir mes piktą (o tikriausiai tiesiog ne visai psichiškai sveiką) šunį. Jos dydis vos siekė blauzdas, bet ji buvo pikta. Visi, norintys pikto šuns, būdavo nuvedami supažindinti: „Va, prašom, tikrai piktas šuo, imkit. Tik nusiriškit patys“. Tada kažkodėl visi šyptelėdavo – tikriausiai pagalvoję, kad juokaujam. Ne, mes nejuokaujam. Tokių šunų, kad būtų visiems pikti, išskyrus jus (o jus jie mato pirmą kartą gyvenime) – nebūna.
Daugelis žmonių vis dar galvoja, kad auginti veislinį šunį yra prestižas ir, kad jis „kietesnis“ nei jo kaimynas su mišrūnu, net jei ir jo „grynaveislis tik be dokumentų“ rotveileris, pirktas iš bagažinių turgaus, neužaugo net iki kelių – jis vis tiek iškelta galva aiškins, kad tai – rotveileris. „Karališkas“ (kaip didieji pudeliai).
Į prieglaudą nuolat patenka veislinių ar į juos panašių šunų. Viena iš priežasčių ir yra, kad pigiai pirktas šuo nepateisino lūkesčių, nes išaugo ne toks, kaip nuotraukoje, publikuotoje „Royal Canin“ enciklopedijoje apie šunis. Kita dažnai pasitaikanti priežastis – žmogus, kuris veislinį šunį įsigijo dėl jo „grožio“. O veislė nėra vien tik išvaizda. Tai tam tikras charakteris, būdas, specialūs poreikiai ir panašiai. Dažnai prieglaudon atkeliauja gražus žydraakis haskis (ar jo mišrūnas), nes šeimininkams po metų laiko staiga pasidaro nuostabu ir netikėta, kad tokiam šuniui reikia didelės fizinės apkrovos vien tam, kad jis nesiaubtų namų. Tuomet pasipila tokių pat žmonių skambučiai. Nori „TO su žydrom akim“ šuns. Visa kita nesvarbu. Jei apie neveislinio šuns būdą galima spręsti su juo pabendravus ar tiesiog atkreipus dėmesį, tai veisliniai šunys ir jų mišrūnai turi veislei bendrus būdo bruožus. Todėl anglų buldogas niekad nebus jūsų bėgimo partneriu, o haskis – nuolatiniu televizoriaus žiūrėjimo bendrininku.
Tačiau pabaigai DAR kartą pasikartosime: nėra visi atvejai 100 proc. teisingi arba klaidingi, tiesiog į kiekvieną beglobį investuojame labai daug. Darbo, pinigų ir laiko. Todėl ir linkime jiems geriausio. Nenorime, kad mūsų mylėtas, prižiūrėtas globotinis būtų užmigdytas, nes „ne toks išaugo“ arba kažkur patvoryje lėtai mirtų ėdamas kirminų ar speigo kankinamas.
