Doras – tai šuo, kuriam itin pasisekė. Jo gyvenime atsirado nuostabūs žmonės, suteikę jam antrą šansą turėti patogų ir laimingą gyvenimą bei iš naujo atsiskleisti, nepaisant to, jog jis yra vyresnio amžiaus šuo. Sėkmės Istorija trumpai dalijasi Všį “Penktos Kojos” projekte “Draugas senjorui” sudalyvavusi pora – Vytautas ir Liuda.
Viskas nuo pradžių..
“Du metus gedėjome mylimo šuns, dėl sielvarto niekaip nesiryžome įsileisti į savo gyvenimus naujo šeimos nario. Tačiau viskas prasidėjo kuomet „Penktos Kojos“ svetainėje pastebėjome šuns Doro nuotrauką. Praėjus keliems mėnesiams šunelis vis dar nebuvo pastebėtas jokio šeimininko, pajutome, jog tai yra ženklas, kad atėjo laikas iš naujo atverti širdį ir parsivežti šį gražuolį – senjorą.”- mielai istorija dalijosi Liuda.
Nuvykę į prieglaudą senjorų pora jau buvo tvirtai nusprendę, jog norėjo priglausti jų dėmesį patraukusį Dorą. Jiems papasakojo, jog buvę šeimininkai, kartu su savimi pasiėmę kitą šunelį jorkšyrą, išvyko gyventi į Londoną. Deja, gyvenimas sargo funkciją atlikusiam šuneliui netikėtai apsivertė aukštyn kojom – Doras neteko namų, nes jam vietos šalia mylimų šeimos narių nebeliko. Vaizdas voljere slogiai priminė apie buvusio gyvenimo likučius – tuomet tai buvo tik nusišėręs kailis ir aplink kaklą nuo pavadžio susiformavęs gilus ruožas.
Iš pradžių mašinoje Doras atrodė kiek suglumęs ir nusiminęs, o atvykęs į naujus namus daug miegojo. Po mažu, laikui bėgant šuo apsiprato prie namų ir naujųjų šeimininkų, pradėjo suprasti kurio ryte reikia paprašyti į lauką, kurio prie stalo reikia prašyti papildomo kąsnelio. „Negalime atsidžiaugti, koks protingas yra šis šuo: norėdamas išeiti į lauką, prieina, baksteli snukučiu ir apsigręžęs eina link durų – leidžia suprasti, kad nori, jog vestų jį namo.“ – sako ponia Liuda. Aplink namus esantis didelis kiemas su žolyte šuniui tapo tikru rojumi.
Iš tiesų, kuomet lankėme senjorų porą, Doras, nors ir senyvo amžiaus šuo, buvo itin guvus, energingas ir žaismingas, visai kaip jauniklis ir suteikė namams daug gyvybės, nuolatos džiugiai glaudėsi prie savo šeimininkų. Vytautas pastebėjo, jog Doras itin paklusnus. Kai yra keletas žmonių kalbančių prie stalo, Doras žvilgsniu seka šnekantį, lyg klausytųsi kiekvieno žodžio. Senjorai stebėjosi, kodėl žmonės galėjo tokį protingą šunį palikti. „Doras keliauja visur su mumis, kai einu į parduotuvę, važiuojame grybauti, einame į turgelį… Nesuprantu, kodėl jis turėtų vienas sėdėti namuose? Manau jis jaučia, kad mes jį labai mylime, ir todėl jaučiasi visiškai saugus ir laimingas. Buvo vienas nutikimas, kai nusivežėme į mišką pasivaikščioti. Dar visai neilgai turėjome Dorą, ir jis staiga truktelėjo ir ėmė bėgti. Aš tekina paskui, bet jau ne jauna, tai greitai kojas pakirto, tik nustojau bėgusi, Doras iš karto sureagavo, suprato, kad nebėgu iš paskos, ėmė bėgioti ratais aplink mums. Tada supratau, kad jis visai nenori pabėgti, o tiesiog kviečia žaisti. Šuo buvo toks laimingas, atrodė visai jaunas tą akimirką.“ – su šypsena pasakojimą baigia Liuda. Senjorai ypatingai džiaugiasi, jog pasiryžo žingsniui priglausti beglobį vyresnio amžiaus šunį ir šiuo pasirinkimu tikrai nesigaili.
Ši įkvepianti istorija yra puikus pavyzdys, jog verta priglausti vyresnio amžiaus šunį, kadangi šie gyvūnai jau turi susiformavusius charakterius ir itin gerai supranta žmogų. Projektas suteikia busimiems šeimininkams senjorams itin geras sąlygas – „Penkta Koja“ finansuoja ne tik maisto, bet ir visas šuns medicinines išlaidas.
Savo ruoštu kviečiame prisijungti senjorus prie projekto ir pasinaudoti proga suteikti šunims jaukius namus bei užmegzti neįkainojama draugystę.
