„Mes savo Mirtos nežalosim jokiom sterilizacijom! Nunusaugo tik neatsakingi“. „Vieną vadą šuniukų gi turėjom leist atsivest – kad neišprotėtų mūsų Mirta“. „Juk reikia vieną kartą leist atsivest šuniukų – dėl sveikatos“. „Mes visada šuniukus išdovanojam!“. „Vaikai labai norėjo šuniukų“. „Mūsų Mirta neprisileidžia jokių kavalierių“. „Čia ne mano gi ta Mirta. Aš ją tik pašeriu“. Tokių ir kitokių pasiteisinimų girdim kasdien – kodėl žmonės nesterilizuoja savo kalyčių.
„Pasiimkit tuos šuniukus! Mes neturim galimybių auginti“. „Kalę galit palikt. Bet šuniukus tai čia kas nors užmuš“. „Ilgai žemė buvo įšalus, nėjo iškart užkast. Dabar jau paaugę…“. „Nu bet visada atsivesdavo 4! Tai išdovanodavom. Bet dabar tai 8! Niekas jų nenori…“. „Aš einu į darbą. Neturiu kada čia su jais…“. „Jie labai gražūs. Pamatysit, pas jus greit išsidovanos“. „Močiutė nesutinka sterilizuot. Tikrai prieš gamtą neis…“. „Niekada nebūdavo jokių šuniukų… Prisilakstė bjaurybė“. Kokių tik neišgirstam prašymų ir pasiteisinimų, kai mums nori šuniukus atiduoti.
Ir žinoma, absoliuti dauguma šuniukų atkeliauja neskiepyti. Ir niekaip nepavyksta išaiškinti, kad neskiepytiems mažyliams prieglaudoje – šansas mažas. Bet kur gi – skiepai brangūs. Tai laiko nebuvo. Tai vėl gi – šuniukai ne jų. Nebegali rūpintis… Šimtas ir viena priežastis, kodėl juos reikia paimti ČIA ir DABAR.
O tada, žinoma, jie pradeda sirgti. Kai vadoje – 7 šuniukai, kurie ką tik atjunkyti nuo mamos ir patys dar tik pradeda valgyti ir visi jie apserga… į klinikos stacionarą jų nebepriima. Per daug. Ir lašinės nepastatysi – tiesiog per maži ir neįmanoma rasti venos. Ir ką gi tuomet mums daryti?? Gydom patys… leidžiam skysčius po oda (nes venų gi nėra). Į vieną vietą duri, o per kitą bėga – nes skylės odoje jau visur. Ir supranti, kad greičiausiai nėra jokios vilties. Nes jau ne kartą taip buvo. Ir žinai, kad taip dar ne kartą bus. Vieni rėkia. Kiti tik guli pasyvūs. Bet žinokit, neįmanoma priprasti. Ir kartais nubrauki ašarą į rankovę, nors ir žinai, kad ašaros tikrai nepadės. Bet vis tikiesi stebuklo. Nes kartais jie įvyksta… Bet retai. Per daug retai. Bet negali netikėti… Ir ne, neužtenka darbo valandų. Neužtenka paros valandų.
Buvo septyni. Tada penki. O dabar – nė vieno… ir tada galvoji – o gal tikrai neverta. Ir tada vėl skambina. Ne, neskiepyti. Eilinės Mirtos atsivesti dėl sveikatos…
Šiuo metu turime du sergančius parvo virusu, kuriuos, visa laimė, priėmė į klinikos stacionarą. Per du mėnesius vien šiai klinikai likome skolingi virš 1500 eur. Ir tai vien mažylių gydymas nuo parvo viruso. Nes skiepas kažkam buvo per brangus. Nes neturėjo laiko po skiepo perlaikyti.
Sveiki atvykę į „Penktą koją“. Mes turim laiko. Ir mums skiepai pigūs.
Draugai, skiepai ir sterilizacija tai du pagrindiniai dalykai, kurie padeda išvengti netekčių.
