Penkta koja mums dažnai primena stotį. Kur sutinkam. Iš kur išlydim. Kur pačiupinėjam tiek istorijų, kad keturių gyvenimų neužtektų jas papasakoti. Kiekvienais metais tų istorijų vis daugiau. Štai šiais metais prognozuojame bent 1500 istorijų – ir tai tik priimtų į globą gyvūnų skaičiai. Tai ne konsultacijos telefonu, patarimai ar pasidalinimai istorijomis. Tai net ne sterilizuoti šimtai laukinių kačių. Kiekvienas paliestas gyvūnas – pasitiktas ir dažnai išlydėtas. Ir gali į mus mesti drąsiai akmenį tas, kas pasakys, kad Lietuvoj yra dar ir kita tokius skaičius gyvūnų globojanti prieglauda. Nes globojam statyboms vykstant. Globojam kai jie serga. Globojam, kai visiškai tam nebeturim nei pinigų, nei moralinių resursų.
Ir kartais pagalvojam, ar viską darom teisingai. Matome nuo ligų mirštančius mažylius. Kurie, jei ne pas mus, namų globoje galbūt būtų gyvenę. Matome senolius, kurių paskutinės dienos lėtai slenka už grotų. Kurie niekada nebesuras namų ir kuriems namai yra prieglauda. Matome ligonius, kuriems reikia slaugos ir kuriems negalime užtikrinti orių sąlygų. Mes tiek visko matome, kad kartais jau patys nebematom, kiek gero sugebam padaryti. Nes geros istorijos greitai pasimiršta. Liūdnos lieka ilgam.
Daug kas galvoja, kad esame savotiškas fabrikas – su sava klinika, stacionaru, prieglauda ir, žinoma, galinga pinigų spausdinimo mašina. Ir iš esmės žmonės klysta tik dėl vieno – pinigų spaudinimo mašinos. Ir niekaip neįkrentant dviejų procentų paramai šiuo metu esame, na, kaip šia gražiau išsireiškus… Esame visiškoj š.. duobėj.
Turim pagrindinę stotį – prieglaudą – ir turim stoteles. Turbūt jūs net nežinot, kad vien už „naktinį“ stacionarą vien šiais metais jau prikapsėjo 6000 (taip, nulių skaičius teisingas) euriukų. Ak, nežinot kas yra naktinis staionaras? Tai yra vieta, kur komandiruojam naktinius rastinukus. Juk ne daug gerųjų samariečių ryšis vežti rastą gyvūną į Linksmakalnį – ir dar naktį. Kitaip kažkam iš mūsų reiktų ten nuvykti, prižadinti visą prieglaudą ir tuomet, žinoma, sulaukti baudos už miestelyje sukeltą triukšmą. Ir, tiesą sakant, tą reiktų daryti kasnakt. Todėl turime sutartį su Žaliakalnio veterinarijos klinika, kuri priima nakčiai tokius rastinukus. Už kuklų mokestį. Kuris beveik niekada nebūna mažesnis nei 500 eur/mėn. Daug, sakot? Nesiginčysim. Bet tiek kainuoja naktinės gyvybės. Ir panašu, kad jei nepadengsim skolytės, daugiau šios naktinės stotelės galim ir nebeturėti.
Ir tokių stotelių, kurios mums padeda – ne viena ir ne dvi. Štai Kauno veterinarijos praktikai esame skolingi 3000 eur, labai panašiai ir Dainavos veterinarijai. Dar bent tiek pat Diržinausko klinikai, 1500 vet. Klinikai Barbosui. Dar menki 800 eur veterinarijos akademijai… Ir tai beveik būtų visos skolos veterinarijos klinikoms.
Šiuo metu mus labai spaudžia bent kiek apmažinti skolas. O graudi tiesa ta, kad net savo klinikai nebeturime už ką pirkti kateterių. O be kateterių… Na, patys suprantat, kad tai yra pirmo būtinumo priemonė atliekant bet kokį gydymą. Žvėriškai trūksta maisto. Žodžiu, esam visiškam nepritekliuje. Ir vis galvojom, kad gal kaip nors sulauksim tų dviejų procentų pasirodant, bet skolos spaudžia šiandien. Ir šunys bus alkani jau rytoj. Padėkit mums šiuo taip sunkiu metu…Ačiū už Jūsų gerumą.
